Savigarba – tai yra vertė, kurią patys sau sukuriame. Taip, sukuriame. Tai reiškia, ji gali kisti. Savigarbos koeficiento dydis parodo, kokį mes save matome iš šono. Norint pakeisti šį mąstymą apie save, svarbūs du dalykai – įvaizdis (kokį save matau) ir sąvoka (kaip kalbu su savimi apie save).
Įvaizdis rodo tave, tavo mąstymą apie save. Kaip aš atrodau kitų akivaizdoje? – linksmas ar liūdnas? Protingas ar kvailas? Charizmatiškas ar banalus? Turime nuspręsti pasirinkti matyti save patį geriausią, kokie tik galime būti. Savo įvaizdžio modeliavimas yra kūrybinė užduotis, todėl fantazija čia neribojama. Aš galiu matyti save šaunų ir iškalbingą prieš auditoriją, galiu matyti save seksualų ir patrauklų bendraujant su priešinga lytimi. Kadangi niekas manęs neriboja, galiu save iš mažo pilko taškelio paversti į didelę oranžinę formą. Kada matysiu save apšviestą pačiomis ryškiausiomis šviesomis, tada pasikeis ir mano nuomonė apie save. Visa užduotis – įsivaizduoti patį geriausią save, koks tik galiu būti. Keliant šį klausimą, protas ieško atsakymo ir siunčia jį šeimininkui. Signalas ateina stiprus ir suprantamas. Labai dažnai žmonės linkę smerkti save, kaltinti už menkiausią smulkmeną. Šiuo būdu toli nei vienas nenueis, baimė sukaustys veiksmus, kaip šaltis vandenį. Jeigu pasigilintumėme, sužinotumėme, kad kompleksuotųjų grupė žymiai didesnė nei pasitikinčiųjų savimi. Kaip galim sumažinti kritiką sau? Kada mintyse ar kalbant save baudžiame: „koks tu nevykėlis, neišlaikei egzamino“, - mes galim reguliuoti balso toną. Kada tvirtai ir garsiai pareiškiam mintį, jos galia daugybę kartų padidėja, jei tyliai ir pašaipiai ištariam frazę, ji netenka galios. Tai reiškia, mes nebepriimam to rimtai. Svarbiausia čia yra išmokti į nepalankias situacijas reaguoti nerimtai, juokais. Nes jei viską visada priimsim kuo rimčiausiai, savigarbos niekada neišsiugdysim. Kada balso tembrą pakeičiam, padėtis nebeatrodo tokia kebli. „Šįryt sudaužiau kavos puodelį, koks aš sumanus, šukės atneš man šiandien laimę ;)“ . Atvirkštinis procesas taip pat stiprus. Atkreipkit dėmesį, kaip kalba tvirti, didelę įtaką turintys lyderiai. Jų žodžiai aiškūs, balsas garsus, užtikrintas. Komikai pasakoja istorijas specialiai pakeisdami balsą, kad sustiprintų juoko dozę. Psichiškai silpnos asmenybės kalba dažniau tyli. Tai pasąmoninė programa „aš nekalbėsiu garsiai, nes žinau, kad esu nereikšmingas“. Verta prisiminti, kad apie visus, mums palankius sumanymus, reikia kalbėti tvirtai, kaip įsakmaus vado balsu, o apie nereikšmingus – pusiau juokais.
Įvaizdis rodo tave, tavo mąstymą apie save. Kaip aš atrodau kitų akivaizdoje? – linksmas ar liūdnas? Protingas ar kvailas? Charizmatiškas ar banalus? Turime nuspręsti pasirinkti matyti save patį geriausią, kokie tik galime būti. Savo įvaizdžio modeliavimas yra kūrybinė užduotis, todėl fantazija čia neribojama. Aš galiu matyti save šaunų ir iškalbingą prieš auditoriją, galiu matyti save seksualų ir patrauklų bendraujant su priešinga lytimi. Kadangi niekas manęs neriboja, galiu save iš mažo pilko taškelio paversti į didelę oranžinę formą. Kada matysiu save apšviestą pačiomis ryškiausiomis šviesomis, tada pasikeis ir mano nuomonė apie save. Visa užduotis – įsivaizduoti patį geriausią save, koks tik galiu būti. Keliant šį klausimą, protas ieško atsakymo ir siunčia jį šeimininkui. Signalas ateina stiprus ir suprantamas. Labai dažnai žmonės linkę smerkti save, kaltinti už menkiausią smulkmeną. Šiuo būdu toli nei vienas nenueis, baimė sukaustys veiksmus, kaip šaltis vandenį. Jeigu pasigilintumėme, sužinotumėme, kad kompleksuotųjų grupė žymiai didesnė nei pasitikinčiųjų savimi. Kaip galim sumažinti kritiką sau? Kada mintyse ar kalbant save baudžiame: „koks tu nevykėlis, neišlaikei egzamino“, - mes galim reguliuoti balso toną. Kada tvirtai ir garsiai pareiškiam mintį, jos galia daugybę kartų padidėja, jei tyliai ir pašaipiai ištariam frazę, ji netenka galios. Tai reiškia, mes nebepriimam to rimtai. Svarbiausia čia yra išmokti į nepalankias situacijas reaguoti nerimtai, juokais. Nes jei viską visada priimsim kuo rimčiausiai, savigarbos niekada neišsiugdysim. Kada balso tembrą pakeičiam, padėtis nebeatrodo tokia kebli. „Šįryt sudaužiau kavos puodelį, koks aš sumanus, šukės atneš man šiandien laimę ;)“ . Atvirkštinis procesas taip pat stiprus. Atkreipkit dėmesį, kaip kalba tvirti, didelę įtaką turintys lyderiai. Jų žodžiai aiškūs, balsas garsus, užtikrintas. Komikai pasakoja istorijas specialiai pakeisdami balsą, kad sustiprintų juoko dozę. Psichiškai silpnos asmenybės kalba dažniau tyli. Tai pasąmoninė programa „aš nekalbėsiu garsiai, nes žinau, kad esu nereikšmingas“. Verta prisiminti, kad apie visus, mums palankius sumanymus, reikia kalbėti tvirtai, kaip įsakmaus vado balsu, o apie nereikšmingus – pusiau juokais.